|
|
 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Vestuvių tradicijos Didžiojoje Britanijoje
Tikėjimas:
Valstybinė Anglijos bažnyčia – Episkopalinis Protestantizmas. Kitos Anglijos bažnyčios – Romos Katalikų, Metodistų, Baptistų, Kongregacinė, Musulmonų, Judaizmas.
Ankstyvosios santuokos tradicijos:
16 – 19 a. santuokas lemdavo tėvai ar globėjai. Iki vestuvių jaunieji dažnai nebūdavo net pažįstami. Vestuvės būdavo surengiamos tėvų, jauniesiems esant dar mažiems vaikams (3 – 7 metų). Vaikams gyvenant toliau su savo tėvais, šeimos laikas nuo laiko susitikdavo bendriems pietums ar šventėms.
Dėl tokių ankstyvųjų vestuvių 17 a. pabaigoje kilo ginčai, kai teismas pradėjo laikyti santuokas asmenims iki 7 metų „visiškai negaliojančiomis“. Tačiau jos tampa teisėtomis, jei vaikai, sulaukę 7 metų amžiaus, pradeda vienas kitą vadinti vyru ir žmona, glėbesčiuojasi, bučiuoja vienas kitą, teikia ir priima Simbolines Dovanas.
Vėliau jaunieji pabėgdavo iš namų, surengdavo privačias vestuves be jokių ceremonijų ar dokumentų. Šios neteisėtos santuokos išreiškė maistą prieš tėvų vedybinę kontrolę.
1623 m. Puritonas Oliveris Kromvelis įsteigė Civilinį Santuokos Aktą. Prasidėjo civilinės metrikacijos laikai. Buvo pradėti teikti sertifikatai iš parapijos registro. Jei jaunieji neturėdavo 21 metų, jiems reikėdavo gauti sutikimą iš tėvų. Santuokos ceremonija susidėdavo iš paprastos priesaikos, kurią turėjo kartoti vyras ir moteris bei užsibaigdavo rankos paspaudimu. Žiedo naudojimas buvo draudžiamas.
Katalikų Bažnyčia paskelbė, kad santuoka yra vienas iš 7 sakramentų ir ji negali būti panaikinta.
Iki 1990 m. Didžiojoje Britanijoje buvo labai sudėtinga susituokti. Jei kas norėdavo susituokti Anglijoje ar Airijoje, tai turėjo padaryti bažnyčioje, turinčioje licenciją, ir esančioje vieno iš sutuoktinių apskričių (grafysčių). Po 1990 m. visos Aglikonų bažnyčios automatiškai gavo licencijas, nepriklausomai nuo jų dydžio. Tapo galima tuoktis bet kurioje bažnyčioje (nebereikėjo kilmės dokumentų).
Santuokos tradicijos
Tradiciškai geriausias laikas susituokti buvo tarp derliaus nuėmimo ir Kalėdų (dėl gausaus maisto).
Folkloras sako, kad iki vestuvių nuotaka negali naudoti santuokos vardo arba jos niekada neįvyks.
Buvo įprasta jaunajai dovanoti dekoratyvinę pasagą, kurią ji nešiodavo ant riešo. Tai simbolizavo sėkmę.
17 a. jaunosios, išėjusios iš bažnyčios, per galvą mėtė kviečius. Šiais laikais dažniau mėtomi ant jaunųjų spalvoti saldainių popierėliai ar ryžiai.
Šiaurinėje Anglijos dalyje yra tradicija ant naujųjų nuotokos namų slenksčio stovėti vienam iš vyriausiųjų kaimynų. Jaunamartė meta pilną lėkštę duonos per galvą taip, kad ji nuktristų lauko pusėje. Svečiai grumsis dėl šios duonos gabalėlių – pagauti galabėlį yra laikoma sėkme.
Grosteršyre 18 a. pradžioje buvo metamas per porelės galvą didelis tortas. Aberdine (Škotijos miestas), jauniesiems įeinant į pokylių salę, per jų pečius buvo metami miežiai.
Velse jaunoji buvo atsargiai pernešama per slenkstį, kai grįždavo iš santuokos ceremonijos, nes buvo laikoma „didele nesėkme jaunajai užminti ar padėti koją arti slenksčio“.
|
|
|
|
|
|
|
|
