|
Vestuvės svetur >> Ispanija
Karolina Balsytė ir Gintaras Grigaliūnas, kelionių bei turizmo verslo specialistai, Ispaniją pasirinko, kaip savo pažinties, pirmųjų pasimatymų ir meilės kraštą. Jie taip pat įsitikino, kad organizuoti vestuves svetur ne taip jau paprasta. Jei ne profesinė Karolinos patirtis kelionių agentūroje “Delta Interservis”, vargu ar būtų ryžęsi įgyvendinti panašų sumanymą.
“Gintarą sutikau atostogaudama šioje koridos šalyje. Jis čia jau trejus metus dirbo turizmo srityje, puikiai kalbėjo ispaniškai, turėjo begalę draugų, materialiai irgi buvo įsitvirtinęs, tačiau...iš didelės meilės man turėjo viską palikti ir grįžti į Lietuvą. Mūsų santykiai rutuliojosi taip sparčiai, kad jau per antrą pasimatymą vaikinas pasipiršo, netrukus pasiūlė tekėti. Tokiam spontaniškam žingsniui dar nebuvau pasirengusi, kad apsiprasčiau, laiką truputėli vilkinau. Kai antrą kartą atskridau į šį pietietiško temperamento kraštą, draugas mane pasitiko oro uoste, nusivežė į Barsloną, pakilome į įspūdingą miesto panoramą, apnuoginančią apžvalgos aikštelę ir čia...Gintaras pasipiršo. Iš pradžių santuokos šventę ketinome rengti Barselonoje, tačiau kai vieną vėlyvą vakarą nuvykome į Cheroną, seną viduramžių katalonų miestelį, išraižytą siaurų šiurkštaus grindinio gatvelių, apsigalvojome. Jo puošmena – ant kalno stovinti milžiniška katedra, į kurią veda ilgi laiptai, - dar labiau įkvėpė prie altoriaus eiti būtent čia. Nuo tokio jaukaus grožio tikrai galima apsvaigti. Nors tuokėmės gegužės mėnesį (tuo laiku nedaug turistų, nealina vasaros karštis, o čionykščiai miestai nepraranda jaukumo), organizuoti būsimą šventę pradėjome jau sausį. Žiedus užsisakėme Vilniuje: rinkomės gana kuklius – jiems neteikėme ypatingo dėmesio. Labiau rūpinomės švente, kad būtų smagu ir mums, ir draugams. Pieno spalvos nuotakos suknelę siuvo mama. Iš profesijos ji drabužių modeliuotoja, tad dirbo labai subtiliai ir kruopščiai – kone keturis mėnesius, nebesuskaičiuočiau, kiek kartų laksčiau pas ją į Klaipėdą matuotis. Natūralaus šilko rankų darbo kūrinys tapo tikru šedevru ir tobulai apgulė kūną...Civilinę santuoką užregistravome Lietuvoje, tačiau daugiausia rūpesčių kėlė bažnytinių dokumentų tvarkymas, kad gautume liudijimą lotynų kalba, jog ši santuoka yra pirmoji ir galime priimti sakramentą Ispanijoje. Kai atėjome paduoti užsakų, vos pravėrę katedros duris pajutome ypatingą atmosferą: buvo antradienis prieš Velykas, prie altoriaus net septyni kunigai laikė mišias; po jų vienas iš dvasininkų mus be galo maloniai pasitiko...
Abiejų tėvai iš pradžių kiek skeptiškai reagavo į tokį mūsų akibrokštą tuoktis svetur, bet vėliau jie buvo patenkinti ir, atrodo, laimingi. Kaip, beje, ir draugai – beveik niekas neatsisakė atskristi į Barseloną. Iškilmių dieną mus supo 25 žmonės, tarp jų, keli Gintaro draugai iš Ispanijos. Kartu su svečiais buvome apsistoję kurortinio miestelio viešbutyje. Į Cheroną Gintaras atvažiavo su draugais pirma manęs, vėliau pasirodžiau ir aš su tėčiu. Miestelis – šešiasdešimt kiemų – skendėjo žiedų jūroje. Tą savaitę čia vyko Gėlių šventė. Prie katedros (gigantiški jos laiptai irgi mirgėjo žiedais) mus pasitiko tradicinį kataloniečių žaidimą žaidžiantys miestelėnai: raudonai ir mėlynai apsirengę žmonės lipo vieni ant kitų ir statė piramides – rungėsi, kurie nutęs didesnę dangaus link.Mums iš tiesų tai buvo maloni staigmena. Juokdamasi sakiau, kad tokių performansų neužsisakėme...Ceremonija bažnyčioje buvo labai iškilminga. Mišių teksą bei pamokslą kunigas skaitė ispaniškai, o Cheronoje dirbantis Gintaro draugas Olegas vertė į lietuvių kalbą. Išėję iš katedros šiek tiek pasivaikščojome po miestelį. Beje, merginas iš anksto įspėjau nesiauti aukštakulnių, nes su jais žingsniuoti senoviniu grindiniu – tikra kančia. Dar prieš pusmetį buvau pareiškusi norą, kad merginos vilkėtų geltonas arba persikų spalvos sukneles, nes man tai asocijuojasi su saule, šiluma ir pačia Ispanija. Praeiviai nepaliaudami mus sveikino šūksniais: Vivan los novios! (“Tegyvuoja jaunieji!”). Atrodo jie buvo laimingi ne mažiau nei mes... Pietauti pasirinkome tikro ispaniško stiliaus restoraną: vaišinomės katalonišku šampanu, vynu, žuvų patiekalais, vietiniu ryžių apkepu (paella)... Gryžę į viešbutį ir kiek pailsėję, ruošėmės vakarienei – jau kito viešbučio restorane ant jūros kranto su labai maža promenada. Aplinkui – nuostabios uolos... Tiesa, kai likus porai dienų iki šventės sužinojome, kad restorane galbūt negausime vietų, nors jas užsakėme iš anksto ir sumokėjome avansą, ištiko šokas. Tada supratome: ispanai yra ispanai. Laimei viskas susiklosė palankiai. Iš lietuviškoms vestuvėms būdingų ritualų pasirinkome tik tėvų sutiktuves su duona, druska ir vandeniu. Beje, nei degtinės, nei kitų stipriųjų gėrimų bebuvo. Vaišinomės vieno kąsnio užlandėlėmis, jūrų gėrybėmis, stalas buvo dekoruotas margaspalviais akvariumais su auksinėmis žuvelėmis, nubarstytas žiedais. Tortą turėjau pjaustyti masyviu kardu – taip pageidavo viešbučio šeimininkai. Po tėvų pasveikinimo svečius linksmino Gintaro draugas, katalonas gitaristas: atliko begalę nostalgiškų ispaniškų, portugališkų, angliškų dainų.Tai buvo mano svajonė – kad per vestuves skambėtų ispaniška gitara ir ji išsipildė. Šventė truko iki antros po vidurnakčio. Viešbutis, kurio restorane vakarieniavome, pirmajai vedybinio gyvenimo nakčiai dovanojo jaukų kambarį. O jau kitą dieną išskridome i Malagą ir automobiliu leidomės per visą Andalūzijos kraštą - iki Gibraltaro ir toliau... Sevilija, Kordoba, Granada... Medaus mėnuo truko tik savaitę, tačiau įspūdžių tiek, kad jų atrodo pakaks visam gyvenimui.”
Už straipsnį dėkojame www.westexpress.lt
|
|
|
|
|
